Evangelija pagal Morkų

⁴⁵ Tada Jėzus prispyrė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol jis atleisiąs žmones. ⁴⁶ Juos atleidęs, jis užkopė į kalną melstis. ⁴⁷ Kai sutemo, valtis buvo ežero viduryje, o Jėzus pats vienas ant kranto. ⁴⁸ Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, nes vėjas buvo jiems priešingas, apie ketvirtą nakties sargybą jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį. ⁴⁹ Šie, pamatę jį einantį ežero paviršiumi, pamanė, jog tai šmėkla, ir ėmė šaukti. ⁵⁰ Mat visi jį regėjo ir išsigando. Bet jis tuojau juos prakalbino: „Nenusiminkite! Tai aš^f. Nebijokite!“ ⁵¹ Tada jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo.
Mokiniai dar labiau stebėjosi, ⁵² nes visiškai nebuvo supratę duonos stebuklo, ir jų širdis tebebuvo nenuovoki.

^f 6,50 Pažod.: „Aš esu!“.