Evangelija pagal Morkų

¹⁷ Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs. ¹⁸ Jonas mat sakė Erodui: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona“. ¹⁹ Taigi Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo, ²⁰ nes Erodas Jono bijojo, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis jausdavosi neramus, tačiau mielai jo klausydavosi^e.
²¹ Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems. ²² Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: „Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu“. ²³ Ir jis prisiekė: „Ko tik prašytum, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!“ ²⁴ Tuomet ji išėjusi paklausė savo motiną: „Ko prašyti?“ O ši tarė: „Jono Krikštytojo galvos!“ ²⁵ Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, ėmė prašyti: „Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“.
²⁶ Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl savo priesaikos ir dėl svečių nesiryžo atšaukti jai duoto pažado. ²⁷ Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto Jonui kalėjime galvą ²⁸ ir atnešęs ją dubenyje padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai. ²⁹ Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, pasiėmė jo kūną ir palaidojo kape.

^e 6,20 Kai kuriuose rankr.: „Girdėdamas Joną kalbant, jis daug ko klausinėdavo ir mielai jo klausydavosi“ arba: „Paklausęs Jono, jis daug ką darydavo ir mielai jo klausydavosi“.